Viešpatie Visagali, mūsų protėvių Dieve, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, ir jų teisiojo palikuonio Dieve;

Tu, kuris sukūrei dangų ir žemę su visa jų tvarka;

Kuris savo įsakymo žodžiu surakinai jūrą, užantspaudavai bedugnę savo baisiu ir šlovingu vardu;

Prieš kurio galybę viskas dreba ir virpa, nes Tavo šlovės spindesys yra neištveriamas, o Tavo grasinimų rūstybė nusidėjėliams – neįveikiama;

Tačiau Tavo pažadėtasis gailestingumas yra neišmatuojamas ir neištiriamas, nes Tu esi Viešpats Aukščiausias, didžiai gailestingas, kantrus ir labai maloningas, ir Tu atgailauji dėl žmonių blogybių.

Tu, Viešpatie, pagal savo didį gerumą paskelbei atgailą ir atleidimą tiems, kurie nusidėjo prieš Tave, ir savo gailestingumo gausoje paskyrei atgailą nusidėjėliams, kad jie būtų išgelbėti.

Todėl Tu, teisiųjų protėvių Dieve, nepaskyrei atgailos teisiajam Abraomui Izaokui ir Jokūbui, kurie nenusidėjo prieš Tave, bet paskyrei atgailą man, nusidėjėliui.

Nes aš nusidėjau daugiau nei smėlio kruopos jūroje. Mano nusikaltimai dauginasi, Viešpatie, jie dauginasi! Aš nesu vertas pakelti akių ir pažvelgti į dangaus aukštybes dėl savo neteisybių gausos.

Aš esu prislėgtas daugybės geležinių pančių, tad negaliu pakelti galvos, ir neturiu atilsio, nes užsitraukiau Tavo pyktį ir padariau, kas pikta Tavo akyse, statydamas bjaurystes ir daugindamas nusikaltimus.

Ir dabar lenkiu savo širdies kelius, maldaudamas Tavo gerumo. Nusidėjau, Viešpatie, nusidėjau, ir žinau savo nusikaltimus.

Karštai meldžiu Tave: atleisk man, Viešpatie, atleisk man! Nesunaikink manęs su mano nusikaltimais; nepalaikyk amžinai pykčio ant manęs ir neužrakink manęs blogybėje; nepasmerk manęs į žemės gelmes.

Nes Tu, Viešpatie, esi atgailaujančiųjų Dievas, ir manyje parodysi savo gerumą; nes, nors ir esu nevertas, Tu išgelbėsi mane pagal savo didį gailestingumą,

Ir aš šlovinsiu Tave visomis savo gyvenimo dienomis, nes visa dangaus galybė gieda Tau šlovę. Ir Tavo šlovė tesitęsia per amžius. Amen.